Siuvimas

SIUVIMAS

ĮVAIRŪS

STILIUS, MADA

ĮVAIZDIS

ĮVAIRENYBĖS

KOLEKCIJOS

FORUMAS

NUORODOS


HARMONIJOS IDEALAI

 

Senovės Graikijos madaAntikinėje kultūroje pirmą kartą buvo žiūrima į kūną, kaip į veidrodį, atspindintį pasaulio vienybę ir tobulumą. Romėnų architektas Markas Vetruvijus Polionas, 25 m.iki.m.a.pr. žmogaus kūno pavyzdžiu siekė parodyti bet kurio žmogaus sukurto kūrinio tobulumo ypatumus.

Tai: dėsningumas, organizuotumas, proporcingumas, simetriškumas, tikslingumas. Šie penki ypatumai išskirdavo ir senovės Graikų drabužį.

Dėsningumą lėmė audimo staklių plotis, kuriomis buvo audžiamas audinys. Šis audinys nebuvo susiuvamas, o vertikaliai sudrapiruojamass klostėmis, kurios priminė graikiškų kolonų “kaneliūrus“. Organizuotumas arba rūbo sudėtingumas buvo diktuojami iš vienos pusės audiniu, iš kitos - tos epochos mada. Pagal mados kanonus, tų laikų kostiumas nebuvo kerpamas. Sukirpto drabužio, šiuolaikine šio žodžio prasme, graikai nežinojo.

Drabužio proporcingumas buvo išreiškiamas jo harmoningumu ir pusiausvyra. Visi vadovavosi posakiu, kadaise suformuluotu Graikijoje, - “visko su saiku”. Niekada čia nebuvo madingas ekscentriškumas, kuris suardytų drabužio harmoningumą ir proporcijas.


Kostiumo simetriją lėmė ne tik stačiakampis audinio gabalas iš kurio jis buvo gaminamas, bet ir tai, kaip jis buvo suvokiamas. Kostiumas visiškai priklausė nuo žmogaus kūno linijų ir palankiai tai atspindėjo.

Ir paskutiniojo Vetruvijaus reikalavimo – tikslingumo - buvo paisoma. ”Labai, netgi malonu regėti gerai priglundančią avalynę…ir rūbą tenkinantį jo savininko poreikius…” - sako graikų filosofas Ksenofonas. Iš jo pranešimo galima suprasti, kad drabužio skirstymas pagal paskirtį buvo savaime suprantamas dalykas, ir tų laikų meno kūriniai yra akivaizdus įrodymas.


Antikinio drabužio vystymosi istorija, kurią mes stebime jau ilgą laiko tarpą - nuo Minojaus kultūros, per Periklio Graikiją iki elinizmo periodo rodo, kad reikalavimų suformuluotų Vetruvijaus, tvirtai buvo laikomasi.


Pati seniausia apranga, atsiradusi dar įtakojant egiptiečių kultūrai, pavaizduota skulptūrose buvo pakankamai sunki drapiruotė, kuri slėpė žmogiškąjį kūną. Tai buvo grubus vilnonis audinys, kuris, graikų istoriko Herodoto žodžiais buvo daromas doriečių namudiniu būdu. Homeras aprašo drabužius iš šio audinio, kaip “kudlotas apsiaustas”, kurio dar negalima buvo klostuoti smulkiomis klostėmis. Šitas moteriškas dorietiškasis drabužis veikiausiai yra pats seniausias graikiškojo kostiumo tipas. Gaminamas jis buvo iš vilnos ir vadinamas peplos, kuris buvo pakankamai sunkus.


Pagaminti drabužį lengvu ir gracingu buvo galima tik iš plono audinio, kuris ir pakeitė vilną. Drobinis drabužis leidžia pajusti lengvą prisilietimą prie kūno, kurio apimtys tampa lengviau apčiuopiamos. Herodotas užsimena apie jonietiškąjį chitoną, kuris visiškai išstūmė senamadišką dorietiškąjį vilnonį peplos.


Šiuos drabužius dėvėjo tiesiog ant nuogo kūno. Šį marškinių tipo trumpą sutvirtintą ant pečių chitoną dėvėjo darbo liaudis, kariai ir jaunimas; ilgąjį šio rūbo variantą dėvėjo moterys, seniai, valstybiniai veikėjai ir aristokratai.
       
Klasikinėje elinietiškoje epochoje dorietiškasis peplosas vėl pagarboje, galbūt tą lėmė bendras istorinės raidos procesas su jam būdingais pasikartojimais. Tai ne tiesioginis grįžimas prie senojo apdaro, dabar dorietiškasis peplosas puoštas įaustomis juostomis ir papuošimais stebinantis spalvų, geometrinių ir figūrinių motyvų gausa.


Jau antikos laikais spalvos turėjo savo simbolinę reikšmę; pavyzdžiui: balta spalva priklausė aristokratijai, o juoda, purpurinė, tamsiai žalia ir pilka - reiškė liūdesį. Žalia, pilka ir ruda spalva, kaip ir viduramžiais, priklausė valstiečių klasei. Iš graikų literatūros mes žinome, kad jau tais laikais buvo dėvimi įvairiaspalviai drabužiai: nuo” varlės” iki ”obuolio” žalumos, taip pat ametisto, hiacinto, šafrano atspalviai ir t.t.

Homeras mini apie tai, kad “Odisėjas vilkėjo dvigubą purpurinį vilnonį apsiaustą; šis apsiaustas buvo susegtas auksine sage, padaryta iš dviejų auksinių vamzdelių ir iš priekio buvo prabangiai puoštas… Po to aš pamačiau ant kūno blizgančius apatinius drabužius. Antikos laikais šis viršutinis prabangus apsiaustas, kuris dažniausiai buvo dėvimas  virš chitono buvo vadinamas ” faros” - labiau kuklesnis vadinosi chlaina. Faros dėvėjo tiktai aristokratija. Jis buvo iš brangaus egiptietiško audinio - tikros gražios purpurinės spalvos.

Vėliau jis kiek pailgėjo. Šis žymiai ilgesnis apsiaustas su dideliu kiekiu klosčių buvo vadinamas himationu. Pagyvenę vyrai juo slėpdavo kaklą ir rankas. Jauni žmonės dėvėjo žymiai trumpesnį himationą, dažniausiai permestą tik per petį. Esant blogam orui moterys prisidengdavo juo galvas. Klasikiniame periode, kaip nauja apdaro rūšis kilusi iš fesalijos, atsirado apsiaustas vadinamas chlamis, kuris buvo dėvimas jodinėjant ir keliaujant. Esant blogam orui ir apsaugai nuo saulės prie jo vilkėjo skrybėlę, vadinamą petasos arba pilos.


Sportinių žaidynių metu vyrai prilaikydavo plaukus juostomis arba raiščiais, o nuo V a. iki m.e.pr. pradėjo plaukus kirptis trumpai. Ir tik Aleksandro Makedoniečio laikais vyrai pradėjo atsiauginti barzdeles.


Antikinėje Graikijoje atsirado pagrindiniai šukuosenų tipai, kurie vėliau daug kartų pasikartodavo. Pačioje pradžioje lengvai garbanotus, krentančius ant pečių plaukus sudėdavo į sudėtingus mazgus arba pindavo į kasas, kurias apsukdavo aplink galvą ir tvirtindavo juostomis, vainikais arba šukomis. Patys gražiausi buvo šviesūs plaukai, todėl plaukų dažymas buvo įprastas dalykas.


Aristokratės savo garderobe turėjo gražiai dekoruotus rankinius veidrodžius, vėduokles, skėčius nuo saulės padarytus iš audinio, o vėliau iš šilko, juosmenis iš brangiųjų metalų, sages iš aukso ir dramblio kaulo, apyrankes ir žiedus. Papuošalų įvairovė liudija ne tik apie gerą skonį, bet ir tos epochos techninę brandą.


Sandalai iš perpintų dirželių su odiniu padu buvo gaminami išėjimui į gatvę, namuose tiek turtingi tiek vargšai vaikščiojo basi.


Elinizmo laikotarpyje, kai graikų įtaka prasiskverbė į Italiją, Egiptą ir Aziją, Graikų menas, o su juo ir drabužiai praranda blizgesį ir ryškumą. Į Graikiją vėl patenka rytietiško skonio elementai, dažniausiai per audinius, kurie buvo įvežami į šalį. Tai buvo plonas audinys iš Egipto, šilkas iš Kinijos, medvilniniai audiniai iš Indijos. Šiuos prabangius drabužius galima palyginti tik su korintietiškuoju drabužiu, prilygstančiu jam puošnumu bei patogumu.


Antikinės mados pėdsakus galime aptikti  ir viduramžiais, kai antikiniai drabužiai visiškai pakeisti taip pat kaip ir antikinė filosofija bei mitai. XVIII a. pabaigoje, kai buvo taip žavimasi graikiškąja demokratija, vėl atsiranda antikinė mada - ir tai trumpam, vergiškame jos kopijavime. Neprigijo ji nei prerafaelitų XIX a. madoje, nei 1890-1910 metų, kai ją propagavo reformistai ir Polis Puare.


Kodėl gi nėra “antikinių drabužių ”atgimimo“? Tuomet, kai mene ir meniškų dirbinių gamyboje retkarčiais atgimsta vienos arba kitos epochos? Galbūt mada tapo kažkuo kitu, ji netapo menu. Ją kuria siuvėjai, dizaineriai, kuriems yra artimesnis dabartinis pasaulis, nei senovės paminklų ir traktatų apie juos studijavimas. Tai ir yra pagrindiniai požymiai skiriantys madą nuo meno.                  

 

 

 

 

Straipsnį parengė:

Vieta jūsų įmonės reklamai:
www.jūsų įmonė.lt

 

Grįžti į
Komentarus rašyti gali tik registruoti svetainės vartotojai. Registruotis





Registruotis
Pamiršau slaptažodį

Apklausa

Šiuo metu aktyvių balsuoklių nėra

Facebook

Draugai

Reklama