Siuvimas

SIUVIMAS

ĮVAIRŪS

STILIUS, MADA

ĮVAIZDIS

ĮVAIRENYBĖS

KOLEKCIJOS

FORUMAS

NUORODOS


APRANGA PAGAL KASTAS

 

Senovės Indijos madaSenovės Indijoje svajonės apie lygybę ir brolybę nebuvo skatinamos. O ir apie kokią lygybę galima kalbėti, jei skirtingi žmonių sluoksniai kilo iš skirtingų dievo Brachmos kūno dalių. Iš galvos – žyniai braminai, iš rankų – kariai kšatrijai, iš kūno – vaišijai, (amatininkai, žemdirbiai, pirkliai), o iš dulkėtų kojų – šudros, t.y. tarnai. Šis skirstymas kastomis (deja, gyvas ir šiandien) nulemia, kas kokiu drabužiu apvilks kiekvieną rytą savąjį kūną.
Audinys drabužiams taip pat griežtai buvo “normuojamas”. Populiariausi audiniai Indijoje buvo buvo medvilniniai, kurie buvo daromi tiek margi, vienspalviai, tiek ir nedažyti.


Visame pasaulyje garsėjo ploniausias indiškas audinys, margintas raudonais raštais. Medvilnę dėvėjo darbininkijos dauguma. Nedarbo liaudis teikė pirmenybę linui, o ypač turtingieji - šilkui. Ypač vertinami buvo kailiai, nes buvo atgabenami iš tolimų šiaurinių kraštų, kuriuose veisėsi sabalai, bebrai ir šermuonėliai. Aukščiausiųjų kastų skiriamuoju ženklu buvo šventintos virvės suvytos iš trijų vijų, kurios apjuosdavo per kairįjį petį, nugarą ir krūtinę.


Bramino apdarą sudarė: ploni marškiniai ir gazelės kailis, o taip pat diržas iš cukranendrių; taip pat šio kostiumo būtinas atributas buvo bambukinė lazda. Karingieji kšatrijai apsijuosdavo tik lankų templėmis, dėvėjo apsiaustus iš elnio kailio, lininius marškinius ir lazdą iš banjano medžio, žinomo savo tvirtumu. Be to, kšatrijų kastai priklausė ir indų karaliai. Jų apdarai buvo ypatingi - aukso spalvos šilkinių audinių. Ant galvos mūvėjo tiurbaną su diadema, puoštą brangakmeniais, ant kojų - spalvotas apavas, rankose - auksinis skeptras.


Tarnai paskui juos nešiojo ypatingus karališkosios paskirties daiktus: geltoną skėtį, lanką ir kalaviją.
Vaišijų kastos apdarai buvo: tik vilnonė marška, tik ožkos kailio apsiaustas, tik kanapinis juosmuo, lazda - figmedžio.
Šioks toks demokratiškumas buvo tik apatinių apatinių srityje: visi indų vyrai dėvėjo vadinamą ”dchotį” - klubų raištį. O ilgi, vos ne iki kelių marškiniai, žinomi mums iš indiškų filmų, dėvimi iki šiol.


AMŽINASIS SARIS

 


Iš tų pačių filmų mums yra žinomas indžių nacionalinis apdaras – saris, sėkmingai pasiekęs mūsų laikus. Tai savotiška “liemenėlė”- čioli ir aišku pats įžymusis saris. Saris - tai didžiulis audinio gabalas (ilgesnis nei 8m) apjuosiantis putlų indišką kūną. Senovės indų epe “Machabkarata” yra graži legenda apie sarį. Kartą, vienas indų princas sumanė grynai vyriškai pažeminti Draupadi - karaliaus dukterį iš pandavų dinastijos, nuplėšti nuo jos suknelę. Koks gi buvo jo nustebimas, kai princesės suknelė pradėjo vyniotis, vyniotis ir suknelei nebuvo pabaigos. Dievybės, sužinoję apie princo klastą, sumanė apginti merginos garbę paversdami jos sarį begaliniu.
Bėgant amžiams saris patyrė daugelio tautų įtaką - pradžioje graikų, po to mongolų, persų.


DAŽYTOS BARZDOS

 


Indų sugebėjimą džiaugtis gyvenimu atspindėjo ne tik drabužiai, bet ir šukuosenos. Vyrai mėgo dažyti savo ilgus plaukus ir barzdas: mėlyna, žalia, purpurine ir netgi balta spalva. Vedusios moterys pynė kasas, kurios krito išilgai nugaros. Į kasas jos įpindavo juostas, perlus, gėles. Merginos ant galvų mūvėjo lankus, puoštus varpeliais. Plaukus šukuodavo į priekį, kuriuos surišdavo ant kaktos į mazgą. Indų meilė papuošalams - atskira tema.


Ne veltui Indija daugelį amžių buvo laikoma tikru lobynu, pagarsėjusiu savo deimantais ir kitais brangakmeniais (prisiminkime, kur plaukė Kolumbas). Kaip ir senovėje, taip ir vėlesniais laikais indai visuomet save puošė daugybe brangenybių. Vėlgi žmonės, priklausantys aukščiausiosioms kastoms, dėvėjo prabangius vėrinius ir auskarus iš brangakmenių, daugybę apyrankių, puošiančių rankas nuo riešo iki alkūnės ir kojų kulkšnis. Tiems, kam nepasisekė gimti turtingoje kastoje, tekdavo puoštis įvairiais niekučiais iš medžio ir spalvotų akmenėlių. ”Kosmetika” ir “parfumerija” Indijoje - smilkalų tėvynėje - taip pat buvo gausi ir daugialypė.


Indai atlikdavo daugybę apiplovimų, tepdavo kūną kvapiaisiais aliejais, dažydavo ryškiai raudonais dažais nagus, delnus, kojų pirštus, juodindavo antakius. Indės moterys balindavo veidą ir kaklą, rausvino žandus, auksavo, dengė rudais dažais dantis. Būtent makiažo gausa, klaidina nepatyrusius europiečius, apžiūrinėjančius paveikslėlius su indų dievais. Tik krūtinės nebuvimas leidžia suvokti, kad mielos išvaizdos Krišna yra berniukas....

 

 

 

 

 

 

Straipsnį parengė:

Vieta jūsų įmonės reklamai:
www.jūsų įmonė.lt

Grįžti į
Komentarus rašyti gali tik registruoti svetainės vartotojai. Registruotis





Registruotis
Pamiršau slaptažodį

Apklausa

Šiuo metu aktyvių balsuoklių nėra

Facebook

Draugai

Reklama