Siuvimas

SIUVIMAS

ĮVAIRŪS

STILIUS, MADA

ĮVAIZDIS

ĮVAIRENYBĖS

KOLEKCIJOS

FORUMAS

NUORODOS

 


ANTIKINĖ, ROKOKO


Senovės Romos madaTunika buvo kaip naminiai marškiniai arba apatinis trikotažas, kartais net vadinama “tunica intima”. Ji turėjo ir simbolinę reikšmę, šis drabužis buvo savininko dvasios ir asmenybės atspindys, jungiamoji grandis tarp dvasios ir kūno.

Oranžinės spalvos tunika simbolizavo kančią. Tokios spalvos buvo ir Heraklio tunika, kuri pagal sakmę buvo nudažyta užnuodytu kentauro Nessa krauju.

Tunika, kurią dėvėjo senatoriai, skyrėsi nuo intymos plačia purpurine juosta einančia per krūtinę ir nugarą, raitelių tunikos turėjo tik siaurą juostelę (augustus clavus).

Ant apatinės tunikos vyrai vilkdavosi viršutinius sunkius drabužius, vadinamus toga (toga), kuri tapo nacionaliniu Romos apdaru.

Toga buvo ne tik drabužis, bet ir brandumo simbolis. Iškilmingoje aplinkoje jaunuolis apsivilkdavo togą, kaip ženklą liudijantį, jog jis tapo pilnateisiu Romos imperijos piliečiu. Vergai, užsieniečiai, neturėjo teisės dėvėti togos.

Toga buvo kerpama ne paprasto keturkampio formos, o elipsės. Pagal tai, kaip ji buvo drapiruota galima buvo spręsti apie jos savininką – jo išsilavinimą ir kultūrą, bei padėtį visuomenėje.

Togos dėvėjimo būdas buvo toks pat svarbus, kaip ir retorika. Toga ir tunika sulaukė savo atgimimo ir vėlesniais laikais. Šiek tiek pakeitusi išvaizdą tunika atsirado ir gotikos laikais, o itališkojo renesanso laikais mokslininkams tunika atstojo apsiaustą.


Aukštuomenės moterys viršum intymios tunikos dėvėjo stulą (stola), kažką panašaus į platų sijoną iš tankaus plono audinio, graikiškojo chitono atmainą.
Laisvos pilietės turėjo teisę nešioti palą (pallu), viršutinį apsiaustą, panašų į vyrišką togą. Per dideles šventes palą permesdavo per galvą ir prisegdavo fibulomis, kartais persijuosdavo dirželiu.

Apatinius – šiuolaikiniu suvokimu dėvėjo Romoje tik moterys. Tai buvo, kažkas panašaus į liemenėlę vadinama strophius (strophius) arba mamilare (mamillare).


Vėliau, imperijos laikotarpyje, kasdieninio togos dėvėjimo buvo atsisakyta. Trumpesnius apsiaustus, kurie buvo patogesni, pirmieji pradėjo dėvėti žemutinių klasių atstovai. Tai buvo – palliuma (pallium), penula (penula), lacerna (lacerna), primenantys graikiškąją chlamidę. Vėliau juos priėmė ir aristokratija.


Ant galvų nešiojo skrybėles ir kepures, panašias į graikiškas. Kepures petatas (petatos), dažniausiai šiaudinės, nešiojo vyrai ir moterys.

 

Imperijos laikotarpiu buvo skiriamas perdėtas dėmesys kūnui ir išvaizdai. Prabangūs audiniai, skėčiai, vėduoklės, skutimosi ir kosmetinės priemonės, buvo naudojamos kiekvieną dieną. Apie, to meto aukštą kirpėjų darbo lygį, byloja sudėtingos moteriškos šukuosenos, ypač imperijos laikotarpiu. Išradingumui nebuvo ribų. Apie šukuosenas netgi buvo sukurta galybė eilėraščių ir epigramų.

 

Nuostabūs gaminiai iš brangiųjų metalų, graviruoti papuošalai, inkrustuoti perlais ir brangakmeniais, varžėsi su Egipto meistrų menu, turinčių tūkstantmečio tradicijas. Vėrinius, grandinėles, diržus ir žiedus tuo metu nešiojo vyrai ir moterys.

 

Jeigu Graikijoje tiek turtingųjų, tiek vargšų namuose buvo priimta vaikščioti basomis, tai Romoje pagal avalynę buvo sprendžiama, kokiam sluoksniui jūs priklausote. Aukščiausi valdžios sluoksniai mūvėjo sandalus arba odinius batus, vadinamus kalcėjomis (calcei), kurie išskyrė Romos gyventoją nuo vergų. Kalcejos - tai aukšti batai, kurie per blauzdas užrišami odiniais dirželiais. Ši avalynė taip pat atspindėjo klasinį skirtumą: garbingieji piliečiai avėjo raudonos spalvos kalcėjas su sidabriniais papuošimais, o likusieji - juodus ir be jokių papuošimų. Ypatingą madą avalynei įvedė artistai: kartais jie avėdavo vadinamais socci (socci) – žemi, plokšti batai, panašūs į šlepetes, kartais koturnus (cothurne), avalynė aukštais mediniais padais, kurių dėka artistai, dažniausiai tragedijose, atrodydavo aukštesni ir tuo būdu simbolizavo nežemiškas būtybes. Ne kartą mados istorijoje koturnai pasikartodavo, ypač Atgimimo laikotarpiu, pavyzdžiui jie tapo kurtizanių išskirtiniu bruožu.

 

Išskirtinė buvo ir Romos karių avalynė – taip vadinama kaliga (caligae), kurių padai buvo prikalti vinimis. Avalynė buvo gaminama iš odinių dirželių, kaip sandalai kurie susivarstydavo virš čiurnos.

 

Vyrų šukuosenos ilgą lakotarpį buvo paprastos – trumpi, lygūs plaukai, o ūsus ir barzdą skusdavo, dažnai ir galvą. Tiktai, mėgdžiodami kai kuriuos imperatorius, pradėjo auginti barzdą ir ūsus platesni gyventojų sluoksniai. Moterys daug dėmesio skyrė savo šukuosenų grožiui. Jų plaukai buvo glotniai sušukuoti ir užpakalinėje galvos dalyje susegti segtuku arba supinti į kasą, kuri buvo apsukama aplink galvą. Plaukai buvo papuošiami brangenybėmis. Imperijos laikais buvo madoje ir perukai. Ypač iš šviesių plaukų. Tik krikščionybės įtakoje šukuosenos vėl tapo natūralios ir paprastos.

 

 

 

 

 

Straipsnį parengė:

Vieta jūsų įmonės reklamai:
www.jūsų įmonė.lt

Grįžti į
Komentarus rašyti gali tik registruoti svetainės vartotojai. Registruotis





Registruotis
Pamiršau slaptažodį

Apklausa

Šiuo metu aktyvių balsuoklių nėra

Facebook

Draugai

Reklama