Siuvimas

SIUVIMAS

ĮVAIRŪS

STILIUS, MADA

ĮVAIZDIS

ĮVAIRENYBĖS

KOLEKCIJOS

FORUMAS

NUORODOS

 

 

XIX a. Pirmas ketvirtis (1795-1820). KLASICIZMAS, IMPERIJA, AMPYRASŠio laikotarpio mada įkūnija sąmoningą supaprastintų ir natūralių formų siekimą. Po Prancūzijos revoliucijos pergalės netgi aprangoje stengiamasi išreikšti savo įsitikinimus. Todėl mada tampa antikinio stiliaus pamėgdžiojimu.


Nuo Direktorijos epochos ir baigiant Ampyru visų tų metų eigoje mada faktiškai nesikeičia. Pagrindines tendencijas išreiškė suknelės aukštu liemeniu be korseto, giliomis iškirptėmis, apnuogintomis rankomis, sandalai su juostelėmis aprišamomis aplink blauzdas, šukuosena - “a la Titus“ - trumpa, glotni ir kiek sugarbanota. Dėvėjo ilgas, lygias aukštu liemeniu sukneles, dažniausiai baltos spalvos, siuvinėtas spalvotu šilku arba lygiu siuvinėjimu palei apatinį sijono kraštą. Suknelės galėjo būti kiek trumpesnės ir tada, tiesaus kirpimo dėka jos įgaudavo vamzdišką formą. Galėjo padidėti raukinių ir kaspinų kiekis, o liemuo kiek pakilti. Bet principinių pokyčių nebuvo.


1796 metais atsiranda taip vadinamos “keistos“ moterys ir “nepaprasti“ vyrai. Jie dažnai dėl savo keistos išvaizdos sukeldavo nuostabą ir pajuoką. Moterys galėjo apsivilkti muslino suknelę - marškinius be rankovių su šleifu ir gilia iškirpte, labai aukštu liemeniu, kojines su įvairiaspalviais intarpais ir sandalus plokščiu padu.


Link 1804 metų suknelė tampa uždara iki pat kaklo, atsiranda rankovės, o šleifas visiškai išnyksta. Dar po kelerių metų šiek tiek sutrumpėja sijonas. Viršum suknelės dažnai vilkėdavo trumpą žaketą (spenserį). Jo dėka liemuo lyg priartėdavo prie savo natūralios vietos, virš klubų. Bet išliko potraukis antiškumui.

Jei suknelė buvo puošni ir skirta vizitams ir pokyliams, tai ji dažniausiai turėjo trumpas rankoves su bufais (pūpsniais). Apnuogintą rankos dalį dengdavo ilgos odinės arba medžiaginės pirštinės. Maždaug apie 1810 metus imperatorius Napoleonas I, siekdamas suteikti savo dvarui prabangą ir blizgesį, įsakė pagal specialius eskizus pasiūti kostiumus skirtus karūnavimo iškilmėms. Atsirado šilkinės suknelės su ilgais šleifais, siuvinėtais auksu ir sidabru, platūs nėriniai ir apykaklės “stiuart“. Bet tai truko neilgai. Tokia pačia trumpalaike tendencija to periodo madoje tapo ir “nacionalinė apranga“. Vokiečiai pabandė pakeisti prancūzišką madą sava arba visiškai atsisakyti nuo bet kokių pokyčių ir atidirbti savo nacionalinį stilių. Bet tai buvo tik iliuzija.

To laikmečio pagrindinis moters įvaizdis - tai dama, pailginta, dažniausiai balta suknele, kuri viršuje standžiai priglusdavo prie kaklo, o pečius pabrėždavo mažytės rutulio formos rankovės. Ampyro epochos moteriai taip pat buvo būdingas noras atrodyti lieknesnei. Šio įvaizdžio sukūrimui padėjo aukšta plačiakraštė skrybėlė cilindro formos viršumi. Avalynė - smailianosiai medžiaginiai bateliai be kulnų, užrišami siauromis juostelėmis aplink kulkšnis.

 

Vyras dažniausiai dėvėjo dvieilį uždarą aukštu kaklu siekiantį klubus surdutą, po juo vilkėdavo trumpą liemenę. Viršutiniai drabužiai - taip vadinamas “karrik“ - labai ilgas apsiaustas su klostėmis nugaroje ir pelerina, raukiniais gulančiais vienas ant kito. Šie raukiniai sukurdavo atmestino elegantiškumo įspūdį. Tokį vyriškos mados idealą savyje įkūnijo žymus Džordžas Braianas Brumelis (1778 - 1840), teigęs, kad tikrasis elegantiškumas yra įsivaizduojamame atmestinume.

 

Šaltinis: sarafan.ru

 

 

 

 

 

Straipsnį parengė:

Vieta jūsų įmonės reklamai:
www.jūsų įmonė.lt

 

Grįžti į
Komentarus rašyti gali tik registruoti svetainės vartotojai. Registruotis





Registruotis
Pamiršau slaptažodį

Apklausa

Šiuo metu aktyvių balsuoklių nėra

Facebook

Draugai

Reklama